|
Pensininkų vargai
Gyveno senelis ir senelė.
- Tėvuk, mes atrodo susilauksime vaikų...
- Nujaučiu! Juk rytoj gauname pensijas.
Ateina bobutė pas daktarą:
- Daktarėli, man tarp kojų pirštų niežti.
- Na, nusirenkit. O tarp kurių pirštų niežti?
- Tarp nykščių.
Šiltas vasaros vakaras. Aptriušusio namo verandoje sėdi bobutė. Labai jau sena. Sėdi ir žiūri į besileidžiančią saulę. Staiga prieš ją atsiranda fėja ir sako:
- Nugyvenai labai gražų gyvenimą, man labai patinki, todėl norėčiau išpildyti tris tavo norus.
Bobutė baisiausiai susinervina, bet vis tiek sugalvoja, kad nori būti labai jauna. Tik pagalvoja - štai ir jauna mergaitė. Dar pagalvoja, kad visai neblogai būti gražiai. Štai ir gražuolė. Niekaip nesumąsto, ko ji dar nori, kol staiga nepamato savo mylimo katino. Apsidžiaugusi paprašo fėjos, kad tas rainius pavirstų dailiu jaunuoliu. Fėja išnyksta, ir prieš ją vietoj katino stoja gražuolis. Toks gražus, toks linksmas - kojos babytei linksta. Jis iš lėto prieina ir švelniai šnabžda jai į ausį:
- Turbūt dabar gailiesi, kad mane iškastravai?
– Girdėjote? Pensininkams suteikė naujų lengvatų.
– Ką jūs sakote! Kokių gi?
– Dabar mums galima stovėti po statybiniu kranu, liestis prie automatinių durų ir eiti per gatvę, degant raudonam šviesoforo signalui. |
